Pasiilgau aš to Lietuvybės kvapo. To kitokio, to unikalaus Lietuviško balso. Ir turbūt tik dabar, po keturiolikos savo gyvenimo metų, supratau, koks man jis brangus, koks jis artimas mano širdžiai.
Tikrai kad ilgiuos tu namų jaukiame Vilniaus kampelyje, kur sekama lengvabūdiškų minčių, vedžiodavau šunį. Kur anksti ryte išėjus miestan, žmonės pasitinka su užtinusiais, gan atsainiais veidais. Kur vyksta patys keisčiausi, blaivam protui neperkandami dalykai.
Pasiilgau tų šiltų, nerealumu pritvindytų vasarų.
Pasiilgau...