The time is now...

Jaučiuosi lyg praradusi gebėjimą stebėtis. Jaučiuosi, lyg viskas ką aš patiriu yra tik dar viena dienos rutina, kurią aš vis ir vis kartosiu. Negaliu apleisti minties, jog užuot sėdėjus užsidariusi savo mažam, minčių pritvindytam kambarį galėčiau keliauti po platybes, išbandyti visokeriopų dalykų, patirti dar niekados nepatirtus jausmus. Bet kuo toliau tuo aiškiau matau, jog viskas kas vyksta dabar turi būti įvertinta, aš tiesiog negaliu paimti ir apleisti viską ką aš laikau savo delnuose ir gyventi visiškai naivų, tobulą gyvenimą. Aš negaliu pasinerti į savo svajones ir iškeliauti į laisvą, mūsų nekritikuojančią erdvybę. Aš tiesiog negaliu.
  Gyvenimas yra per daug trumpas svajonėms. Jei mes svajojame apie ateitį, yra labai daug šansų kad praleidžiame savitai unikalią dabartį....