Nes abėcelėje nėra tiek raidžių.

Vaikystės bangos baltu popieriniu laiveliu parplukdė mane į šventajį realybės pasaulį. Susimąstę žmonių veidai pasitinka mane prie ciniškai žydra spalva nušlakstytos jūros kranto. Jaučiu kaip jie šaltomis savo akimis skanuoja mano vaikišką šviesų veidą. Jaučiu, kaip sulyg kiekvienu žingsniu vis supanašėju su tom, žmogaus pavidalą įgavusiom būtybėm. Man gaila savęs. Užsimerkiu. Sustoju ir nekvėpuoju. "Čia tik sapnas" sako manoji pasamonė. Ha, ji nežino kad ji klysta. Bet nieko nesakius jos tyliai klausau. Vykdau įsakymus. Vis dėlto ne aš ją valdau, o ji mane. Ji karalienė, o aš tik sumautas juokdarys. Taip, aš juokdarys. Vaikčiojantis keturiomis ant kraujuotų kelių dėl kitų pramogos. Jie mato tik mano klouno makijaže paskendusį veidą, o ne peiliais susmaigstytą sielą. Ji tyliai naktimis verkdama užmiega. Kartu verkia ir visas pasaulis, žiūrintis į ją iš gėlėmis nusmaigstyto dangaus...