Karališkoji inercija.

Karaliai bijo žengti iš savo sostų. Jie bijo savo pačių žmonių. Sėdi užsisklendę tarp užtamsintų stiklų ir neperšaunamų liemenių, kol visi kiti užmiršti ištrina savo pėdsakus pieštukų trintukais. Baimė liejasi per kraštus. Bijome savo pačių kūrybos vaisių. Mes jų neragaujame, jų nepažystame. Atitolstame. Siela susijungia su nežinomybe ir lyg užprogramuoti bejausmiai robotai mes skriejam beribio laiko erdvėmis. Nebebaisu. Laikas gydo. Laikas griauna. Laikas - visagalis. Dievas - iliuzija, laikas - komunistas.

...Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas...