Bemiegės naktys lyg šaltu vandeniu apšlaksto mane minčių lietum. Lyja. Mano nuotaikos keičiasi sulyg oru. Viskas susilieja. Nebeatskiriu spalvų. Viską matau pro pirštus. Absurdiškai bijau patraukti delnus nuo akių, nes bijau tikrovės.
Bijau tamsos. Ji mane per daug kartų įskaudino. Keista kaip kvailai susidėlioja gyvenimas. Vieną minutę, sėdėdama ant lengvai drėgnos žolės, mąstai apie žibutėmis nuklotą laimės kelią tau. O štai neprabėgus nei akimirkai, visas nuostabusis tikrovės peizažas tampa tik dar viena sušikta
iliuzija. Viskas staiga susilygina su žeme, ir tenka vėl išnaujo projektuoti savo ateitį. Grįžau į realybę, mano draugai, grįžau...
No comments:
Post a Comment