Karališkoji inercija.

Karaliai bijo žengti iš savo sostų. Jie bijo savo pačių žmonių. Sėdi užsisklendę tarp užtamsintų stiklų ir neperšaunamų liemenių, kol visi kiti užmiršti ištrina savo pėdsakus pieštukų trintukais. Baimė liejasi per kraštus. Bijome savo pačių kūrybos vaisių. Mes jų neragaujame, jų nepažystame. Atitolstame. Siela susijungia su nežinomybe ir lyg užprogramuoti bejausmiai robotai mes skriejam beribio laiko erdvėmis. Nebebaisu. Laikas gydo. Laikas griauna. Laikas - visagalis. Dievas - iliuzija, laikas - komunistas.

...Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas...

Pavasario anarchija.

Bemiegės naktys lyg šaltu vandeniu apšlaksto mane minčių lietum. Lyja. Mano nuotaikos keičiasi sulyg oru. Viskas susilieja. Nebeatskiriu spalvų. Viską matau pro pirštus. Absurdiškai bijau patraukti delnus nuo akių, nes bijau tikrovės. Bijau tamsos. Ji mane per daug kartų įskaudino. Keista kaip kvailai susidėlioja gyvenimas. Vieną minutę, sėdėdama ant lengvai drėgnos žolės, mąstai apie žibutėmis nuklotą laimės kelią tau. O štai neprabėgus nei akimirkai, visas nuostabusis tikrovės peizažas tampa tik dar viena sušikta iliuzija. Viskas staiga susilygina su žeme, ir tenka vėl išnaujo projektuoti savo ateitį. Grįžau į realybę, mano draugai, grįžau...

Margosios gyvenimo kaladėlės

Keturios valandos ryto. Sėdžiu savo šaltame kambaryje. Negaliu užmigti. Niekaip. Net jei ir norėčiau neužmigčiau. Aš pakilau nuo šio dulkino kelio ir susiprotėjau kas yra tas gyvenimas, koks jis visiems skirtingas. Turbūt niekada nebuvau taip stipriai paveikta kokio nors filmo. Freedom Writers. Tik tiek galiu ištarti. Tik tiek. Tai lyg istorija surišanti žmogų su pačiu savimi. Aš jaučiu kaip manyje kažkas atgijo. Kažkas. Gal tai tik trumpalaikis, bemiegių naktų nualintas poveikis, nežinau. Bet aš jaučiuosi stipresnė, morališkai. Viskas jau nėra taip sunku kaip rodosi. Tai tik mūsų vargšių akių sukurta iliuzija. Viskas daug paprasčiau. Viskas it lego kaladėlės. Tu gyvensi tą gyvenimą, kurį pats pasistatysi. Pats, vienui vienas. Nes tik pats žmogus žino, ko jo išsiblaškiusi pasamonė nori.
Dvi valandos mano gyvenimo kurių niekuo gyvu nenoriu susigrąžinti...

Pavasario Narcizų Sąvoka.

Pradžia. Šiek tiek keistas tas gyvenimas, kai pagalvoji. Dieną naktį mes dirbame, deliojame savo ateitį plyta po plytos. Kai kurie sugeba pastatyti Eifelio bokštą, o kai kuriems net neužtenka plytų mažai sukriošusiai trobeliai. Likimas - kalė. Skriaudžia nuskriaustuosius, išaukština galinguosius. Taip jau yra šiame dulkinam paveiksle vadinamam Žeme. Mes tiesiog turime išmokti su tuo susigyventi. Kitaip sakant imkime visi ginklus ir žaiskime pagal gyvenimo taisykles. Nesipriešinkime, būkime drąsūs. Juk visvien, išlieka stipriausi. Arba bent jau taip mus mokė robotai, vadinami mokytojais. Man tai atrodo gan hipokritiška. Mes visi esame silpni. Visi esame pažeidžiami.
Tad drąsiai šokime narcizišką mirties šokį su kale...