Procrastinating to the Unknown.

Viskas susipynė. Naktis susimaišė su diena. Aš nebemiegu. Bemiegės naktys su kavos puodeliu rankoje ir mano pačios trenktais apmąstymais. Jos žavios, arba jei ne tai, tai jos bent jau kažkuo įdomios. Tik dėja niekas jų taip nepažįsta kaip aš. Gaila. Aš norėčiau turėti galią rišliai perteikti savo giliausias, retrospektyviausias mintis aplinkai. Nuoširdžiai norėčiau būti suprasta. Tyla man atsibodo. Ji per daug daili, per daug paprasta. Ji lyg nušlifuotas, tobulas paveikslas, kuris žmonėms pateikia viską ką jie turi žinoti, nepalieka vietos svajoms. Bet visvien būdama tokia tyli, ir paprasta, ji sugeba išprovokuoti mus. VISI jos klauso labiau nei savęs pačio. VISI ją dievina. Aš išvažiuoju į neregėtą įvairiaspalvių garsų platybę. Gyvensim... 

Migruojantys dėsniai.

Sumišusi visuomenė stovi eilėse prie ledų mašinų. Jie, sukurdami ramią savęs išvaizda, viduje kląstingai planuoja anarchistinius išpuolius. Visi sukyla prieš valdžią. Samišis. Bet gyvenimas turi veikti, viskas turi vystytis toliau. Minčių apokalipsė aplanko cigarą rūkantį berniūkštį. Jis atsipūtęs, jam gera. Viskas teka savo linkme. Bent jau tol, kol visų smegenis plauna pigi bulvarinė televizija. Visi to tik ir nori. Visi nori konroliuoti pasaulį. O aš...aš noriu būti laisva. Aš noriu ištrūkti iš to narvo, kuris yra kasdienybė...

Kalbėti yra lengva.

Mass Murder Moment.

Pasakos ir pasakėčios. Anarchizmas. Mes gyvename gyvenimą, kuris jau iš anksto mum buvo suplanuotas. Mes bevalininkės sielos. Grobiames viską ką tik galime, ką tik pasiekiame. Mes negalvojame, mes tik darome. Viskas priklauso nuo vieno lemiamo judesio, kaip ir šachmatų lentoje. Peržengsi negerą linija, ir visą gyvenimą būsi užbarikaduotas kitų šešėliais. Laisvė tiesiog ištirps prieš akis. Ji neapsilankys tavo plikuose delnuose, ji iškeliaus. Ir aš čia matau ironiją. Laisvė keliaus ieškoti laisvės. Mes keliausim ieškoti savęs. Ar tai lemta ar ne, leisime nuspręsti laikui. Juk jis yra išmintingiausias.

Paranormalus paradoksas.

Negaliu apsispręsti. Per daug kelių. Per daug pasirinkimų. Nuo kofeino trūkumo skauda galva. Aš kenčiu. Aš verčiu save kentėti. Tai bus į naudą. Muzika plauna mano smegenis nuo informacijos, ir pripildo jas žavingais dainų žodžiais. Mano gyvenimas - muzika. Aš net neegzistuoju. Aš tiesiog laikinai šoku pagal įvairiaspalves melodijas, ir jom pasibaigus, užmiegu. Manęs čia nėra. Bent jau kolkas. Kol neapsispręsiu kas aš esu, kiti manęs nematys, nepažinos. Aš gyvenu pati su savimi, ir jau taip sau įgrisau.

 Miegas - žavus narkotikas...

Albino Polly.

Šilta. Saulė nuspalvojo tą lygdienišką kasdienybės peizažą. Viskas patapo aiškiau, ryškiau. Aš jaučiuosi laimingesnė. Bet ar ištikrųjų tokia esu, pati nežinau. Aš nesuprantu pati savęs. Mano pačios mintys kovoja su manimi, ir man rodos jos laimi. Aš per daug galvoju, per daug planuoju. Užkniso. Noriu paleisti tą įkyrėjusį įprotį, ir niekad į jį nebeatsigręžti. Jis mane taip varžo. O tai yra turbūt blogiausia kas gali būti. Aš nenoriu užsidaryti savo minčių labirintuose. Aš nenoriu spresti savo pasamonės kryžiažodžių. Error. Tikiuosi ateinanti vasara parodys man kelią link išėjimo. Ir tikiuosi jis nebus varginantis, nes aš ir taip vos pastoviu ant kojų. Melskimes egzistensijos dievybėms.

I know you, Staley.

Viskas yra nestabilu. Viskas. Nesvarbu kiek mes bandysime viską sutvirtinti, nesvarbu kiek betoninių blokų įkasime žemėn, vistiek mūsų pamatai klibės. Vistiek mumyse liks šioks toks nepasitenkinimo jausmas, galbūt jis mažas, bet jis vistiek ten bus. Mes nebūsime užtikrinti tuo ką sukūrėme, mes nepasitikėsime patys savimi. Abejonė - didžiausia svajingos sielos priešė. Ji griauna, ir dar labiau niokoja jau ir taip nestabilius mūsų pamatus. Ir aš neturiu nei menkiausio supratimo kodėl aš šį abejingumą lyginu su betoninio pastato pamatais. Galbūt tai, mano pačios nesuprantamose mintyse, atrodo aiškiausia. Viskas byra, kliba. Viskas turi aiškią savo galiojimo datą, net ir pats žmogus. Jeigu mes gyvensime abejonėje, ji, pasiėmus į rankas griozdišką plaktuką, sutalžys mūsų pamatus, mūsų svajas į šipulius...

We're in this Together.

Mes visi esame kitokie. Visi gražūs. Visi. Ir dėl dievo meilės tegul visi žmonės, vertinantys mus tik iš išvaizdos, iš stiliaus, eina velniop. Žmogus nėra plakatas, tu į jį pažiūrėjus neturi teisės susidaryti išankstinės nuomonės. NETURI. Ant mūsų išorės, ant mūsų odos neparašyta mūsų gyvenimo istorija, mūsų kančios, mūsų kovos. Ne. Tai yra tiesiog idiotiška. Tai yra neatsakinga. KVAILA. Žmogus yra gražus iš vidaus. Ir žinau dauguma galvoja, jog ši frazė perdaug nuvalkiota, bet pagalvokite... Kiek daug paslapčių, nostalgiškų prisiminimų, istorijų, idėjų teka mūsų kūnu, lyg ramūs, galbūt paslaptingi upeliai. Mes esame gyvas, kvėpuojantis menas. Unikalus menas. Mes savo išore galime tik sudominti žmogų, priversti jį mus užkalbinti, bet kas ištikrųjų jį patrauks tai mūsų siela. Nes tik ji yra savaip tobula. Ji yra jauki.
Daug žmonių itin kompleksuoja dėl savo išorinės išvaizdos. Ir aš puikiai žinau ką jie jaučia. Tikrai. Yra žmonių, nemiegančių naktimis, bet sėdinčių su skalperiais rankose ir maldaujančių jog kai šį kartą jų odą palies peiliukas, visas jų skausmas pradings. Tokius žmones aš palaikau ir myliu visa savo nuoširdžia širdimi, nes jie dar nepasidavę. Jie kovoja. Ir vieną dieną, kai jie bus pakankamai stiprūs, jie išsiropš iš tos gilios skausmo duobės ir vėl bus laimingi, vėl po truputi save pamils. Laikykites.

...Gyvenimas - vertas dėmesio...

Marching into Oblivion.

Galva pilna gražių atsiminimų. Siela skraido. Aš laikausi už realybės turėklų ir neįstengiu jų paleisti. Jie man savotiškai mieli, šilti. Man nostalgiškai gera. Net keista. Jaučiuosi lyg atsilikus laike. Taip gera buvo užsnūsti, ir atsikėlus nežinoti kokia diena, kiek valandų ir kur aš esu. Vienai mielai sekundei aš gyvenau magiškam, nieko nevaržomam pasauly. Ten viskas buvo paprasta, aišku. Ten buvau aš, ir tik aš. Vienui viena, palikta apmąstyti tai, ką labiausiai vertinu. Tai, ką myliu. Aš čia...

...Bėgiojame tuščiais minčių laukais...

Melanistic Mind Fuck.

Mano kasdieninį gyvenimą turbūt galima būtų nutapyti vienu plonu teptuko brūkštelėjimu... Štai prasidėjo diena, praskriejau pro savo įprastas rutinas it kregždė ir gailiai žvelgdama į kitų nerūpestingą, intriguojantį gyvenimą ėmiau ir nubraukiau nuo skruosto ašarą. Aš negaliu sakyti, kad to gyvenimo neturėjau. NE. Jis mano akyse pasirodo tik retkarčiais, kaip žavingas prisiminimas. Tuomet pradedu svajoti. Užmirštu visus tuos realybės aspektus ir stebiu save praeityje, ir viliuosi kad man atsimerkus visi mano prisiminimai staiga įsikūnis į tikrovę. Viliuosi, kad ta muzika, vis dar skambanti mano galvoje, po truputi atgis, ir isipaišys į pasaulio miražą. Viliuosi...

Call of the grim, My nearing grave

Earth's cold temple, The turning wave

Trees abide In the sound of air Jaded soul

Are you going my way 

Targeting the Stranger.

Aš apsinešus. Viskas aplinkui mane sukasi, viskas maišosi... Bet patikėkite, tai ne nuo narkotikų, oj ne. Tiesa pasakius pati nežinau nuo ko. Galbūt tas faktas jog daugiau negu dvi savaites normaliai nemiegojau turi kai ką bendro. Bet tebūnie. Man tai patinka. Aš viską matau lyg ne savo akimis. Viską regiu trečiuoju asmeniu, kaip kad būna sapnuose... Keista. Mano realybė lyginama su sena kino juosta. Ji nespalvota, gan niūri, bet vis dėlto šiuo bei tuo įdomi ir išskirtinė.
Aš buvau tokia kvaila, kad susigalvojau užduotį pačiai sau (kad ir kaip jų nemėgčiau). Supratau jog man reikia labiau save pažinti. Taigi esu pasmerkta nupaišalioti bent dešimt man įtaką turinčių žmonių portretus... Sekmės.