Marching into Oblivion.

Galva pilna gražių atsiminimų. Siela skraido. Aš laikausi už realybės turėklų ir neįstengiu jų paleisti. Jie man savotiškai mieli, šilti. Man nostalgiškai gera. Net keista. Jaučiuosi lyg atsilikus laike. Taip gera buvo užsnūsti, ir atsikėlus nežinoti kokia diena, kiek valandų ir kur aš esu. Vienai mielai sekundei aš gyvenau magiškam, nieko nevaržomam pasauly. Ten viskas buvo paprasta, aišku. Ten buvau aš, ir tik aš. Vienui viena, palikta apmąstyti tai, ką labiausiai vertinu. Tai, ką myliu. Aš čia...

...Bėgiojame tuščiais minčių laukais...