I know you, Staley.

Viskas yra nestabilu. Viskas. Nesvarbu kiek mes bandysime viską sutvirtinti, nesvarbu kiek betoninių blokų įkasime žemėn, vistiek mūsų pamatai klibės. Vistiek mumyse liks šioks toks nepasitenkinimo jausmas, galbūt jis mažas, bet jis vistiek ten bus. Mes nebūsime užtikrinti tuo ką sukūrėme, mes nepasitikėsime patys savimi. Abejonė - didžiausia svajingos sielos priešė. Ji griauna, ir dar labiau niokoja jau ir taip nestabilius mūsų pamatus. Ir aš neturiu nei menkiausio supratimo kodėl aš šį abejingumą lyginu su betoninio pastato pamatais. Galbūt tai, mano pačios nesuprantamose mintyse, atrodo aiškiausia. Viskas byra, kliba. Viskas turi aiškią savo galiojimo datą, net ir pats žmogus. Jeigu mes gyvensime abejonėje, ji, pasiėmus į rankas griozdišką plaktuką, sutalžys mūsų pamatus, mūsų svajas į šipulius...