property moved

Kontrolė. totali paranoja. man jau bloga nuo to ką matau, ką girdžiu. aplinkui mane tuščia siena. ji nuobodi. aš matyt taip pat. juk matau tai, ką noriu matyti. jei norėčiau būti įdomi galėčiau. juk aš save kontroliuoju. ne tu. bet  kol kas man atrodo, jog mane kaip seną lėlę paliko prie didelio konteinerio. gal mane pamils benamis šuo. gal mane pamils lietus. gal kraujas. nežinau. visko tikėtis galima, bet tikėti viskuo ne. geriau jau išeisiu tokia kokia esu, nei busiu pakeista į visuomenės badomąjį triušį. vienpusiškas požiūris kankina. kankinimas kelia vienpusišką požiūrį. dievas mato, bet jis aklas.

MENAS.

nes skraido tik meškos

sunku. diena - naktis, naktis - diena. sprendimas mano. individualybės žudymas ne man. renkuosi skausmingąjį kelią. skausmas mane moko. moko ištvermės. ištvermė - stiprybė. skausmas stiprus. kentėti gali visi. visi ir kenčia. jei nekentėtų - nebūtų verta gyventi. monotonija, tuščia laimė mus užvaldytų. AČIŪ. man laimės pakaks. ji man kaip nepasiekiama žvaigždė. ji ir toli ir nereikalinga. brūkšnių tako pasiekti neplanuoju. užtat siela randuota bus...

GYLIS

cool in the waterway where the baptized drown.

kas yra ta didžioji problema. mes? ar gamta? visi dievobaimingi žmonės kaltina motina žemę. už ką jūs klausiat? už mūsų klaidas. už mūsų spragas. už mūsų idiotizmą. taip. kaltinkim tą, kuris neturi balso. viską gerai apmąsčius, tokia ir yra žmonijos prigimtis. savo kaltės jausmo labai lengva atsikratyti. visą naštą, visą skausmą perduokite kitai besielei būtybei. nebijokit. skausmas grįš. jis jūsų nepaliks lygiai taip pat, kaip ir jūs jo nepalikot. sėdėdami autobuso stotelei vis vien jus aplankys naštos jausmas. jis visad su jumis. abra-kadabra. staiga visuomenės kišamas moto : "just forget it" pasirodys kaip niekad ironiškas. bėgiosite ratais paskui savo pukuotas uodegas lodami...

penki šimtai tūkstančių

taigi. aš nesu genijus. nesu. nežinau visko. ne. kartais jaučiuosi, jog nežinau nieko. tuščia. apmąstau, ar man iš tikrųjų čia lemta būti. kodėl aš čia?  manęs gal ir nereikia. gal aš kaip vabalas, prilipęs prie mašinos stiklo? nervinu? atpalaiduoju? motyvuoju? nežinau. nieko nežinau. spręsti reikia ne man. gal tai net nėra klausimas, į kurį verta ieškoti atsakymo. geriau gyvensiu nežinomybėje. tiesa skaudina. ji per daug rafinuota. ji ne man. tik ne dabar... geriau laimėje priimsiu melą, nei liūdesį realybę. užsidėsiu rožinius akinius, prisėsiu, mąstysiu. niekas manęs nematys. aš - tuščia vieta. netrukdau. niekam netrukdau. mane pamirškit. visas mano klaidas sudeginkit. priimkit mano melą. priimkit. tiesą slėpkit. kuo toliau nuo realaus pasaulio. ji skaudi. nemaloni. šalta.

kad aš tik turėčiau savo balsą...

monkey killing monkey killing monkey

man įdomu. viena daina. vienas ritmas. vienas žodis. mane pakeitė. gyvenime būna momentų, kai supranti, kad supranti. aš sutrikus. bet ne dėlto, kad nesusivokiu kas per velniai laksto aplinkui mane. ne. aš sutrikus nes kol kas suprantu savo esmę. man viskas aišku, ir tai mane gąsdina. sakoma - nežinomybė tai akloji laimė. tuomet galvoji: ar žinojimas/ suvokimas išties toks šventas dalykas. gyvenant nežinomybėje mes apsupti įvairių galvosūkių, mįslių. gerai galvokit. kai viską sužinot, viską išsprendžiat, ar išties įdomu gyventi. ar įdomu egzistuoti šioje monotoniškoje erdvėje ir kasdien kvėpuoti tą pati orą. kasdien išlipus iš lovos suprasti: aš visažinis. nėra iššūkių. nėra.
   išties. aš gyvensiu nežinomybėje. būsiu laiminga. bet palaukit. jei jums mano įvardijamos 'nežinomybės' sąvoka neaiški:
          kalbu apie... ne apie neišsilavinimą. nežinojimą elementarių dalykų. ne...
                          ... apie gyvenimą su iššūkiais. SPONTANIŠKUMAS. taip. nežinojimas kas tavęs laukia už kampo...
  ...gera daina. privertė. privertė susimąstyt. mano mūza - pasaulis...

MONKEY KILLING MONKEY KILLING MONKEY OVER PIECES OF THE GROUND

marija ir jezus

pasyvi nuomonė. žiūrime į žmogų pro pirštus. taip. šlykštu. matai tik tai, ką matyti nori. akis pramerki. supranti. klaida. tu klydai. realybė gražesnė nei tu manei. bet. tu to nenori pripažinti. ne. būsi pažemintas. neteksi savos nuomones. tuomet. tu būsi stebimas pro pirštus. ratas užburia. kiti tavim abejoja. nenori tavim pasikliauti. gyvensim vistiek toliau. netikiu, bet patikėsiu. Marija ir Jezus.

ATSIPRAŠAU

divided joy

eskizai. visur eskizai. tai neužbaigtos mūsų pačių atplaišos. mintys išlietos ant popieriaus, medžio, metalo. mintys išlietos grynam ore. jos pasimetė tarp daugybės kitų kasdienių reiškinių okupuojančių mūsų smegenis, bet jos, kaip ir viskas išvysta, patirta žmogaus lieka užrakintos giliai giliai. galbūt jos niekad ir nebus išleistos į laisvę. galbūt blaiviu protu mes tą mintį sviesime į konteinerį. ji nebereikalinga. bet ji, kaip ir visa kita gyvavo. nors vienai trumpai akimirkai kažkas apie ją galvojo. ji kažkam rūpėjo. to jai ir užteko. tai jai suteikė vilties. KAŽKADA MES VISI BUVOM TIK MINTIS.

nerašiau. aš gyva. sveiki sugrįžę. 

 ...suprantančius viršuj esantį meno kūrinį gerbiu iš visos širdies...

thank you come again

taip. svajonės iki smėliu nužarstyto pajūrio. vaikų mažos pedutės glaudžiasi prie to, saulės išdeginto smėlio. jos bėga tolyn. kad tos pedutės priklausytų man. viskas būtų okay. aš noriu bėgti ten, vėjo nešama. gi juk vasara žmogau. mirk ir būk laimingas sako man planeta. taip. nepaprieštarausi jai. vasara. šilta mieloji vasara narnijoj. mano narnija - atgimimas. vyšniniai brolio ledai. regis. taip. man nereikia tų pedučių. aš jas jau turiu. matyt turiu. bet tu sakei tau nepatinka čia, liūto karalystėj. sakei nori kuo greičiau iš čia ištrūkti. sakei. taip. sakiau. aš žmogus, kalbėti moku. man į vena, matyt, kokia meilės deivė prileido laisvės narkotikų. man jie patiko, sakau, žmogau, patiko. viskas taip gerai. aš įsimylėjau su nepažįstama, niekados nematyta būtybe. ji manęs nemato. ji akla. bet ji jaučia kad aš graži. graži savo vėjavaikišku protu. ji mane myli, manęs nematydama, neliesdama, negirdėdama. ji - tu.

devils between us or Whores in my head

hope everything is alright. nes medžiai liejasi su blankiai mėlynu dangumi. mūsų visatos debesėliai verkia. liūdna. ak man jų gaila. noriu. noriu juos paimti už rankos, apkloti šiltu pukiniu dekiu ir ištart: ''la la love you''. taip. suprantu. tai skamba gan kičiškai. bet toks jau gyvenimas mano mielieji avynėliai. mes visi turime savo mieląjį pukuotą rožinį pasaulį. pripažinkit. ten šilta. daug skanėstų. turtingų šypsenų. mes turtingi savo keistom mintim. pasirodo viskas yra monotoniškai išdėstyta tobulybė. mes to nematom. ne. kol visi grožisi monotoniškumu, mes ''neužaugos'' daiktus numetę į šalį drimbame į dar nuo ryto šiltą patalynę. ta laisve apribota. nors ką gi žinai, gal tai mūsų dalia. ne. netikiu aš pranašystėmis, likimais ir visu kitu mėšlu. mes tiesiog pavarge. nėra jokios gilesnės minties mūsų kvailam poelgy.
Lietus ištirpdo net pačius dailiausius veidus ir mum visiem atveria jų realybę...

he got friends like Paco Picopiedra La Muneca

bosinė gitara. sielos valymas. nesveika vadinama ''Pixies'' muzika. aš esu pievų vaikas psichiškai lakstantis pagal išsiderinusių gitarų spiegimą. pasaulis mano amžinasis draugas. jis palaiko man kompanija. jis sutveria tamsą su šviesa. užmigus šaltoje pavasario žolėje su sielos nutapytais portretais galvoja niūniuoju ''Crackity Jones''. visiems kurie žino šią dainą žemai žemai nuleidžiu savo šiaudinę skrybėlę. ji tokia šlykščiai žavinga. gera klausytis psichodelinės muzikos ir galvoti apie taip kaip galvoji. užburtasis minčių ratas. tai mūsų kiekvieno atsikarsis traukinys. jis važiuoja tik ten kur mes jam pasakom. pagaliau supratau... mes lyg tulpės žydinčios močiutės darže. su šiluma ir saule išskleidžiame savo žiedus ir vėl tampame mielais linksmais avinėliais.
arba pasaulis išprotėjo, arba mane teks uždaryti į psichiatrinę. na. bentjau turėsiu savo išprotėjusias fėjas...

Hotel California in my Blood.

 **************************

Ryškūs įvairiaspalvei šortai, vyriškos džinsinės striukės ir palaidi vilnoniai megztiniai. Kvepia praeitimi. Gražia praeitimi. Kai mūsų tėvai, vėjavaikiais išvadinti, basomis bėgiojo aplinkui apaugusį prūdą, žaisdami gaudynes. Jų suplyšę platėjantys džinsai ir aukšto liemens suknelės mirga skaisčioje vasaros saulėje. Viskas dabar atrodo taip paprasta, taip gražu. CALIFORNIA DREAMIN'. Svajoju apie tuos svaiginančius taikos ir meilės metus. Žmonės, apsirūkę žolės, šoka pagal "The Eagles" dainas, kol laikas nepastebimai skrieja pro jų akis. Bet jiem nerūpi, jiems gera. Jie kartu su visais kitais laiko pamestais žmonėmis kuria gražesnį pasaulį. ***Svajoju sugrįžti į tai, ko niekados neišgyvenau***

Nes abėcelėje nėra tiek raidžių.

Vaikystės bangos baltu popieriniu laiveliu parplukdė mane į šventajį realybės pasaulį. Susimąstę žmonių veidai pasitinka mane prie ciniškai žydra spalva nušlakstytos jūros kranto. Jaučiu kaip jie šaltomis savo akimis skanuoja mano vaikišką šviesų veidą. Jaučiu, kaip sulyg kiekvienu žingsniu vis supanašėju su tom, žmogaus pavidalą įgavusiom būtybėm. Man gaila savęs. Užsimerkiu. Sustoju ir nekvėpuoju. "Čia tik sapnas" sako manoji pasamonė. Ha, ji nežino kad ji klysta. Bet nieko nesakius jos tyliai klausau. Vykdau įsakymus. Vis dėlto ne aš ją valdau, o ji mane. Ji karalienė, o aš tik sumautas juokdarys. Taip, aš juokdarys. Vaikčiojantis keturiomis ant kraujuotų kelių dėl kitų pramogos. Jie mato tik mano klouno makijaže paskendusį veidą, o ne peiliais susmaigstytą sielą. Ji tyliai naktimis verkdama užmiega. Kartu verkia ir visas pasaulis, žiūrintis į ją iš gėlėmis nusmaigstyto dangaus...

Karališkoji inercija.

Karaliai bijo žengti iš savo sostų. Jie bijo savo pačių žmonių. Sėdi užsisklendę tarp užtamsintų stiklų ir neperšaunamų liemenių, kol visi kiti užmiršti ištrina savo pėdsakus pieštukų trintukais. Baimė liejasi per kraštus. Bijome savo pačių kūrybos vaisių. Mes jų neragaujame, jų nepažystame. Atitolstame. Siela susijungia su nežinomybe ir lyg užprogramuoti bejausmiai robotai mes skriejam beribio laiko erdvėmis. Nebebaisu. Laikas gydo. Laikas griauna. Laikas - visagalis. Dievas - iliuzija, laikas - komunistas.

...Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas...

Pavasario anarchija.

Bemiegės naktys lyg šaltu vandeniu apšlaksto mane minčių lietum. Lyja. Mano nuotaikos keičiasi sulyg oru. Viskas susilieja. Nebeatskiriu spalvų. Viską matau pro pirštus. Absurdiškai bijau patraukti delnus nuo akių, nes bijau tikrovės. Bijau tamsos. Ji mane per daug kartų įskaudino. Keista kaip kvailai susidėlioja gyvenimas. Vieną minutę, sėdėdama ant lengvai drėgnos žolės, mąstai apie žibutėmis nuklotą laimės kelią tau. O štai neprabėgus nei akimirkai, visas nuostabusis tikrovės peizažas tampa tik dar viena sušikta iliuzija. Viskas staiga susilygina su žeme, ir tenka vėl išnaujo projektuoti savo ateitį. Grįžau į realybę, mano draugai, grįžau...

Margosios gyvenimo kaladėlės

Keturios valandos ryto. Sėdžiu savo šaltame kambaryje. Negaliu užmigti. Niekaip. Net jei ir norėčiau neužmigčiau. Aš pakilau nuo šio dulkino kelio ir susiprotėjau kas yra tas gyvenimas, koks jis visiems skirtingas. Turbūt niekada nebuvau taip stipriai paveikta kokio nors filmo. Freedom Writers. Tik tiek galiu ištarti. Tik tiek. Tai lyg istorija surišanti žmogų su pačiu savimi. Aš jaučiu kaip manyje kažkas atgijo. Kažkas. Gal tai tik trumpalaikis, bemiegių naktų nualintas poveikis, nežinau. Bet aš jaučiuosi stipresnė, morališkai. Viskas jau nėra taip sunku kaip rodosi. Tai tik mūsų vargšių akių sukurta iliuzija. Viskas daug paprasčiau. Viskas it lego kaladėlės. Tu gyvensi tą gyvenimą, kurį pats pasistatysi. Pats, vienui vienas. Nes tik pats žmogus žino, ko jo išsiblaškiusi pasamonė nori.
Dvi valandos mano gyvenimo kurių niekuo gyvu nenoriu susigrąžinti...

Pavasario Narcizų Sąvoka.

Pradžia. Šiek tiek keistas tas gyvenimas, kai pagalvoji. Dieną naktį mes dirbame, deliojame savo ateitį plyta po plytos. Kai kurie sugeba pastatyti Eifelio bokštą, o kai kuriems net neužtenka plytų mažai sukriošusiai trobeliai. Likimas - kalė. Skriaudžia nuskriaustuosius, išaukština galinguosius. Taip jau yra šiame dulkinam paveiksle vadinamam Žeme. Mes tiesiog turime išmokti su tuo susigyventi. Kitaip sakant imkime visi ginklus ir žaiskime pagal gyvenimo taisykles. Nesipriešinkime, būkime drąsūs. Juk visvien, išlieka stipriausi. Arba bent jau taip mus mokė robotai, vadinami mokytojais. Man tai atrodo gan hipokritiška. Mes visi esame silpni. Visi esame pažeidžiami.
Tad drąsiai šokime narcizišką mirties šokį su kale...

Procrastinating to the Unknown.

Viskas susipynė. Naktis susimaišė su diena. Aš nebemiegu. Bemiegės naktys su kavos puodeliu rankoje ir mano pačios trenktais apmąstymais. Jos žavios, arba jei ne tai, tai jos bent jau kažkuo įdomios. Tik dėja niekas jų taip nepažįsta kaip aš. Gaila. Aš norėčiau turėti galią rišliai perteikti savo giliausias, retrospektyviausias mintis aplinkai. Nuoširdžiai norėčiau būti suprasta. Tyla man atsibodo. Ji per daug daili, per daug paprasta. Ji lyg nušlifuotas, tobulas paveikslas, kuris žmonėms pateikia viską ką jie turi žinoti, nepalieka vietos svajoms. Bet visvien būdama tokia tyli, ir paprasta, ji sugeba išprovokuoti mus. VISI jos klauso labiau nei savęs pačio. VISI ją dievina. Aš išvažiuoju į neregėtą įvairiaspalvių garsų platybę. Gyvensim... 

Migruojantys dėsniai.

Sumišusi visuomenė stovi eilėse prie ledų mašinų. Jie, sukurdami ramią savęs išvaizda, viduje kląstingai planuoja anarchistinius išpuolius. Visi sukyla prieš valdžią. Samišis. Bet gyvenimas turi veikti, viskas turi vystytis toliau. Minčių apokalipsė aplanko cigarą rūkantį berniūkštį. Jis atsipūtęs, jam gera. Viskas teka savo linkme. Bent jau tol, kol visų smegenis plauna pigi bulvarinė televizija. Visi to tik ir nori. Visi nori konroliuoti pasaulį. O aš...aš noriu būti laisva. Aš noriu ištrūkti iš to narvo, kuris yra kasdienybė...

Kalbėti yra lengva.

Mass Murder Moment.

Pasakos ir pasakėčios. Anarchizmas. Mes gyvename gyvenimą, kuris jau iš anksto mum buvo suplanuotas. Mes bevalininkės sielos. Grobiames viską ką tik galime, ką tik pasiekiame. Mes negalvojame, mes tik darome. Viskas priklauso nuo vieno lemiamo judesio, kaip ir šachmatų lentoje. Peržengsi negerą linija, ir visą gyvenimą būsi užbarikaduotas kitų šešėliais. Laisvė tiesiog ištirps prieš akis. Ji neapsilankys tavo plikuose delnuose, ji iškeliaus. Ir aš čia matau ironiją. Laisvė keliaus ieškoti laisvės. Mes keliausim ieškoti savęs. Ar tai lemta ar ne, leisime nuspręsti laikui. Juk jis yra išmintingiausias.

Paranormalus paradoksas.

Negaliu apsispręsti. Per daug kelių. Per daug pasirinkimų. Nuo kofeino trūkumo skauda galva. Aš kenčiu. Aš verčiu save kentėti. Tai bus į naudą. Muzika plauna mano smegenis nuo informacijos, ir pripildo jas žavingais dainų žodžiais. Mano gyvenimas - muzika. Aš net neegzistuoju. Aš tiesiog laikinai šoku pagal įvairiaspalves melodijas, ir jom pasibaigus, užmiegu. Manęs čia nėra. Bent jau kolkas. Kol neapsispręsiu kas aš esu, kiti manęs nematys, nepažinos. Aš gyvenu pati su savimi, ir jau taip sau įgrisau.

 Miegas - žavus narkotikas...

Albino Polly.

Šilta. Saulė nuspalvojo tą lygdienišką kasdienybės peizažą. Viskas patapo aiškiau, ryškiau. Aš jaučiuosi laimingesnė. Bet ar ištikrųjų tokia esu, pati nežinau. Aš nesuprantu pati savęs. Mano pačios mintys kovoja su manimi, ir man rodos jos laimi. Aš per daug galvoju, per daug planuoju. Užkniso. Noriu paleisti tą įkyrėjusį įprotį, ir niekad į jį nebeatsigręžti. Jis mane taip varžo. O tai yra turbūt blogiausia kas gali būti. Aš nenoriu užsidaryti savo minčių labirintuose. Aš nenoriu spresti savo pasamonės kryžiažodžių. Error. Tikiuosi ateinanti vasara parodys man kelią link išėjimo. Ir tikiuosi jis nebus varginantis, nes aš ir taip vos pastoviu ant kojų. Melskimes egzistensijos dievybėms.

I know you, Staley.

Viskas yra nestabilu. Viskas. Nesvarbu kiek mes bandysime viską sutvirtinti, nesvarbu kiek betoninių blokų įkasime žemėn, vistiek mūsų pamatai klibės. Vistiek mumyse liks šioks toks nepasitenkinimo jausmas, galbūt jis mažas, bet jis vistiek ten bus. Mes nebūsime užtikrinti tuo ką sukūrėme, mes nepasitikėsime patys savimi. Abejonė - didžiausia svajingos sielos priešė. Ji griauna, ir dar labiau niokoja jau ir taip nestabilius mūsų pamatus. Ir aš neturiu nei menkiausio supratimo kodėl aš šį abejingumą lyginu su betoninio pastato pamatais. Galbūt tai, mano pačios nesuprantamose mintyse, atrodo aiškiausia. Viskas byra, kliba. Viskas turi aiškią savo galiojimo datą, net ir pats žmogus. Jeigu mes gyvensime abejonėje, ji, pasiėmus į rankas griozdišką plaktuką, sutalžys mūsų pamatus, mūsų svajas į šipulius...

We're in this Together.

Mes visi esame kitokie. Visi gražūs. Visi. Ir dėl dievo meilės tegul visi žmonės, vertinantys mus tik iš išvaizdos, iš stiliaus, eina velniop. Žmogus nėra plakatas, tu į jį pažiūrėjus neturi teisės susidaryti išankstinės nuomonės. NETURI. Ant mūsų išorės, ant mūsų odos neparašyta mūsų gyvenimo istorija, mūsų kančios, mūsų kovos. Ne. Tai yra tiesiog idiotiška. Tai yra neatsakinga. KVAILA. Žmogus yra gražus iš vidaus. Ir žinau dauguma galvoja, jog ši frazė perdaug nuvalkiota, bet pagalvokite... Kiek daug paslapčių, nostalgiškų prisiminimų, istorijų, idėjų teka mūsų kūnu, lyg ramūs, galbūt paslaptingi upeliai. Mes esame gyvas, kvėpuojantis menas. Unikalus menas. Mes savo išore galime tik sudominti žmogų, priversti jį mus užkalbinti, bet kas ištikrųjų jį patrauks tai mūsų siela. Nes tik ji yra savaip tobula. Ji yra jauki.
Daug žmonių itin kompleksuoja dėl savo išorinės išvaizdos. Ir aš puikiai žinau ką jie jaučia. Tikrai. Yra žmonių, nemiegančių naktimis, bet sėdinčių su skalperiais rankose ir maldaujančių jog kai šį kartą jų odą palies peiliukas, visas jų skausmas pradings. Tokius žmones aš palaikau ir myliu visa savo nuoširdžia širdimi, nes jie dar nepasidavę. Jie kovoja. Ir vieną dieną, kai jie bus pakankamai stiprūs, jie išsiropš iš tos gilios skausmo duobės ir vėl bus laimingi, vėl po truputi save pamils. Laikykites.

...Gyvenimas - vertas dėmesio...

Marching into Oblivion.

Galva pilna gražių atsiminimų. Siela skraido. Aš laikausi už realybės turėklų ir neįstengiu jų paleisti. Jie man savotiškai mieli, šilti. Man nostalgiškai gera. Net keista. Jaučiuosi lyg atsilikus laike. Taip gera buvo užsnūsti, ir atsikėlus nežinoti kokia diena, kiek valandų ir kur aš esu. Vienai mielai sekundei aš gyvenau magiškam, nieko nevaržomam pasauly. Ten viskas buvo paprasta, aišku. Ten buvau aš, ir tik aš. Vienui viena, palikta apmąstyti tai, ką labiausiai vertinu. Tai, ką myliu. Aš čia...

...Bėgiojame tuščiais minčių laukais...

Melanistic Mind Fuck.

Mano kasdieninį gyvenimą turbūt galima būtų nutapyti vienu plonu teptuko brūkštelėjimu... Štai prasidėjo diena, praskriejau pro savo įprastas rutinas it kregždė ir gailiai žvelgdama į kitų nerūpestingą, intriguojantį gyvenimą ėmiau ir nubraukiau nuo skruosto ašarą. Aš negaliu sakyti, kad to gyvenimo neturėjau. NE. Jis mano akyse pasirodo tik retkarčiais, kaip žavingas prisiminimas. Tuomet pradedu svajoti. Užmirštu visus tuos realybės aspektus ir stebiu save praeityje, ir viliuosi kad man atsimerkus visi mano prisiminimai staiga įsikūnis į tikrovę. Viliuosi, kad ta muzika, vis dar skambanti mano galvoje, po truputi atgis, ir isipaišys į pasaulio miražą. Viliuosi...

Call of the grim, My nearing grave

Earth's cold temple, The turning wave

Trees abide In the sound of air Jaded soul

Are you going my way 

Targeting the Stranger.

Aš apsinešus. Viskas aplinkui mane sukasi, viskas maišosi... Bet patikėkite, tai ne nuo narkotikų, oj ne. Tiesa pasakius pati nežinau nuo ko. Galbūt tas faktas jog daugiau negu dvi savaites normaliai nemiegojau turi kai ką bendro. Bet tebūnie. Man tai patinka. Aš viską matau lyg ne savo akimis. Viską regiu trečiuoju asmeniu, kaip kad būna sapnuose... Keista. Mano realybė lyginama su sena kino juosta. Ji nespalvota, gan niūri, bet vis dėlto šiuo bei tuo įdomi ir išskirtinė.
Aš buvau tokia kvaila, kad susigalvojau užduotį pačiai sau (kad ir kaip jų nemėgčiau). Supratau jog man reikia labiau save pažinti. Taigi esu pasmerkta nupaišalioti bent dešimt man įtaką turinčių žmonių portretus... Sekmės.

Homesick Baby to the Circus...

Pasiilgau aš to Lietuvybės kvapo. To kitokio, to unikalaus Lietuviško balso. Ir turbūt tik dabar, po keturiolikos savo gyvenimo metų, supratau, koks man jis brangus, koks jis artimas mano širdžiai.
Tikrai kad ilgiuos tu namų jaukiame Vilniaus kampelyje, kur sekama lengvabūdiškų minčių, vedžiodavau šunį. Kur anksti ryte išėjus miestan, žmonės pasitinka su užtinusiais, gan atsainiais veidais. Kur vyksta patys keisčiausi, blaivam protui neperkandami dalykai.
Pasiilgau tų šiltų, nerealumu pritvindytų vasarų.

Pasiilgau...

Rain when I Die...

Nuobodybė mane užvaldė. Kiekvieną sušiktą dieną tas pats per tą patį. Gyvenimo monotoniškumas jau per gerklę lenda. Bet nieko daryt negaliu. Turiu kentėt. Turiu atrasti naujovę kasdienybėje. Kad ir mažutėliausią smulkmeną. Turiu gyventi.
 Bet visvien norisi viską mesti, viską pakeisti. Norisi į viską nusispjauti. Lietuvoje viskas buvo paprasčiau,viskas buvo aiškiau. Buvo lengviau bendrauti, juoktis, verkti... Ne... Aš dėkinga už tai ką turiu. Aš visus be galo branginu, visus kurie esat čia. Laikysiuos už to ką turiu. Tikiuosi, kad nesu užmiršta.
  NOSTALGIJA, MANO DRAUGAI...

 

Nostalgic Sludge Factory.

Grunge'as. Punk Rock'as. Metalas. Tai yra muzika. Tikra muzika. Ji priverčia tave susimąstyt, priverčia viska apgalvoti, priverčia su viskuo susitaikyti. Ji kilusi iš širdies. Ji kažką reiškią, jei net mes patys dar nežinom ką. Ji tyra... Su šių dienų "muzika" jos net negalima lyginti. Tai lyg dvi niekada nesusidedančios puzlės dalys. Jos niekada nesueis, kad ir kaip mes besistengtume jas sudėti. Fu.
Aš pagalvojau, jei nebūtų to mažo trupinėlio tyros muzikos, turbūt vienas po kito žmonės nuo tiltų šokinėtu. Visa populiacija išnyktų. Na bent jau įdomioji jos dalis.
Muzika yra viskas ko man reikia. Ji stato mano gyvenimo pamatus. Man užtenka.

.Alice in Chains.

Generating Brainwash...

Aš netikiu jog kažkas laiko mūsų likimą savose rankose ir žaidžia su juo lyg šešiametis žaidžia su savo žaislinėmis mašinėlėmis. Ir juo labiau netikiu kad tas KAŽKAS yra kokia nors abstrakti būtybė. Atvirai pasakius tai yra šlamštas. Šlamštas kuris šeriamas žmonėms kurie nesugeba turėti savą nuomonę, todėl desperatiškai griebiasi kokio nors aukštesnio "reiškinio". Bet negalvokite kad aš esu visiškai prieš tikėjimą. Aš ir kažkuo tikiu, tik tas kažas nėra dievas. Aš nesmerkiu tų kurie tiki, aš smerkiu tuos kurie tiki nes BIJO.
Man įdomu kodėl žmonės tiki.
Galbūt todėl ir pasirinkau tikybą.
Galbūt dėl to sėdint pamokoje man neįdomu ką mokytojas turi pasakyti apie religijos istoriją, man įdomu kodėl žmonės tiki į kažką kas galbūt net neegzistuoja...